Neišklystantis iš finišo tiesiosios

28-erių parlamentaras, Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys, atrodo, gimė politiku. Į šią sritį pasinėręs dar mokyklos suole, ją baigęs nesiblaškė – stojo studijuoti politikai artimo teisės mokslo. Nors, prisipažįsta, viliojo medicina, biologija. Pasirinkęs niekada nesigailėjo, kaip nesigailėjo ir įstojęs į partiją, kurioje jis nuo pat pirmų dienų.
– Augdamas drauge su partija, turbūt nesunkiai įsiliejote ir į parlamentinę veiklą?
– Lengvas ir sklandus man buvo tas perėjimas. Mat aš iš arti mačiau, kaip partija vystėsi, kokia jos pozicija daugeliu klausimų. Dalyvaudamas partinėje veikloje nuo stegiamojo suvažiavimo, buvau detaliai išnagrinėjęs partijos statutą, netgi prisidėjau jį rengiant. Įvairių pareigų teko imtis: buvau tarybos, prezidiumo narys, dirbau atsakinguoju sekretoriumi, partijos pirmininko pavaduotoju, intensyviai dalyvavau jaunimo organizacijos veikloje. Mane užaugino partija. Darbo partijoje jau seniai vyksta tai, apie ką šnekėjo Prezidentė savo pranešime: neva, partijoms reikia atvirumo, jos turi plėstis, jaunėti. Diskutuodami apie ateinančius rinkimus, laikomės pozicijos – įrašyti jaunus žmones į sąrašo pradžią, kad nebūtų taip, jog ateini į partiją jaunas ir niekada nesensti. Žinoma, tuomet startuotum lyg ir iš geresnės pozicijos, bet finišo tiesiojoje vis viena išaiškėtų, ko esi vertas.
 
– Štai kodėl siūlote pataisą, kad prie valstybės valdymo būtų prileisti žmonės nuo 21-erių metų, o ne nuo 25-erių, kaip yra dabar?
– Daugelis ES šalių laikosi mažesnio amžiaus cenzo, ir tik Lietuva bei kelios pietų šalys į žemuosius parlamento rūmus priima nuo 25 metų. Tuo tarpu į Europos Parlamentą galima kandidatuoti nuo 21-erių. Keistas neatitikimas, tiesa? Ko bijoti? Jei rinkėjams atrodys, kad žmogus neapsiplunksnavęs, paprasčiausiai nebalsuos. Išties labai svarbu suderinti vyresniųjų patirtį su jaunystės veržlumu, naujomis idėjomis. Štai ką tik svarstėme švietimo įstatymą, ir būtent jauni žmonės, turintys šviežios patirties šioje srityje, gali įsilieti savo rekomendacijomis. Beje, kai jaunuoliai siunčiami kariauti, niekas nepaiso jų amžiaus. Pasirodo, valstybei ginti jie labiau tinkami, negu ją valdyti… Iš kur toks priešiškumas jauniems žmonėms? Manau, lemia konkurencija. Pats brendau tokioj aplinkoj, bet man buvo įdomu įrodyti, kad esu geresnis su nedidele metų našta, – stengdavausi pasitempti, daugiau domėtis, skaityti, bendrauti.

– Partijos pirmininkas, siūlydamas jus, jauną žmogų, į frakcijos seniūno postą, parodė didžiulį pasitikėjimą jumis, tiesa?
–Taip, partijos pirmininkas ir visi frakcijos nariai parodė didelį pasitikėjimą. Bet niekada nesiteisinu, kad esu jaunas, visa tai man pirmąkart... Frakcijos nariai iš manęs teisėtai reikalauja rezultatų, nepaisant mano amžiaus ar patirties, mes visi turime siekti tikslų, įrašytų į programą. Šios pareigos – pirmiausia yra iššūkis, bet kartu ir garbė, ir pasitikėjimas, ir aš tuo džiaugiuosi. Kiek man padeda teisės specialybė? Įgytos žinios visų pirma leidžia suvokti, kaip veikia sistema, ką galima inicijuoti, o ko ne. Aš dirbu Teisės ir teisėtvarkos komitete, čia daug teisininkų, turinčių didelę patirtį. Diskutuodamas tokioj terpėj, keldamas idėjas bei klausydamasis kitų, pasitikrinu, tobulėju. Tai vienas iš intensyviausiai dirbančių komitetų Seime.

– Ar dažnai jaučiatės bejėgis kažką pakeisti ir atvirkščiai – laimingas pakeitęs?
– Visų pirma Seime vienas nedirbi, dirbi su komanda. Pvz., veikia peticijų komisija, nagrinėjanti piliečių teisių pažeidimus, čia tiesiogiai susiduriama su žmogaus problema ir kokiu nors sustabarėjusiu įstatymu. Gilinamės į jį, susitikę su žmonėmis, išklausome jų nuomonių, tariamės, kaip išspręsti. Štai šiuo metu nagrinėjant įmonių restruktūrizavimo įstatymą, sujudo smulkūs verslininkai, teigdami, kad įstatymas naudingas tik bankams. Ką gi, sakau, derėkimės, ieškokime, kur ir kokias pataisas reikia įvesti. Taip išsprendėme ne vieną problemą, kurios davė pagrindą įstatymų projektams, nuėjome ilgą kelią nuo peticijos iki naujo įstatymo projekto. Štai tokiais atvejais jaučiuosi laimingas, nes klausimas išspręstas, belieka balsavimas.
 
– Kokią regite skaudžiausią nūdienos problemą?
– Man skaudu, kad Lietuvoje į jauną žmogų valstybė tarsi žiūri įtariai. Jau kalbėjome, jaunų neįsileidžia į valstybės valdymą. Nesenas pavyzdys – mes raginome: leiskime moksleiviams dirbti per atostogas. Deja, vyriausybė ėmė ieškoti, ar tai neprieštarauja Konstitucijai. Jaunas žmogus dirbtų, įgytų patirties, o darbdaviui būtų sumažinti mokesčiai. Ar negerai? Kažkas prašneko, jog nuolaidos jaunimui – tai diskriminacija, tačiau ji būtina – jaunam žmogui reikia įsitvirtinti, kol jis dar neišvyko. Seniai iš tribūnos sakiau, kad laukia didžiulė emigracija, jei nepereisime prie reformų. Bet premjeras sako: „Kokios problemos, į Lietuvą grįžta pilni lėktuvai, neturime, kur dėti.“ Nežinau, kaip tai paaiškinti, galbūt nesuvokimu ar nejautrumu. Kita skaudi sritis – pensijų mažinimas. Taip, prezidentė pareikalavo, kad būtų numatytas pensijų kompensavimas, bet aš gyvai prisimenu susitikimą su ja prieš pensijų mažinimą, kai pasakiau, jog tame pačiame įstatyme turi būti numatyta kompensacija, o ne kada nors vėliau. Dar ir šiandien kompensavimo mechanizmo neturime.
– Turbūt daug sentimentų liko gimtiesiems Kėdainiams?

– Žinoma, aš bent porą kartų per mėnesį svečiuojuosi ar pas tėvus, ar pas uošvius. Džiaugiuosi, kad gimtieji Kėdainiai yra atviri užsienio investicijoms, šioje srityje jie pralenkė žymiai didesnius Lietuvos miestus. Apskritai daugelį tikslų, užsienio investicijų srityje kuriuos Lietuva nori pasiekti iki 2014 metų, Kėdainiai jau yra beveik įgyvendinę...
Aš jau dešimt metų Vilniuje, nuo studijų laikų, žmona kilusi taip pat iš Kėdainių. Mokėmės toje pačioje mokykloje, tik ji jaunesnė. Vilniuje studijavo viešajį administravimą. Panašios mūsų specialybės (žmona – valstybės tarnautoja), bent jau priklauso tai pačiai socialinių mokslų sričiai. Šiuo metu Vilniuje ir mano sesuo, studijuojanti mediciną (tai, ko aš kažkada nepasirinkau). Tėvai – darbininkai, kaip daugelis kėdainiečių. Ką įskiepijo? Atsakomybę, sąžiningumą, savo pavyzdžiu rodydami, jog į visus dalykus gyvenime reikia žiūrėti rimtai. Svarbiausia – suteikė galimybę mokytis, mums su sese nieko netrūko, gal kartais kai kurie dalykai vyko net jų pačių sąskaita, kad tik mes galėtume mokytis. Viską, ką tėvai darė, darė labai nuoširdžiai.

– Koks jūsų paties šeimos modelis?
– Visus klausimus sprendžiame bendraudami. Dar moksleivio manęs tėvai dažnai klaudavo: „Ką tu galvoji, o kaip tau atrodo?“ Ir aš galėjau spręsti šeimos problemas lygiateisiškai. Mudu su žmona taip pat klausiame vienas kito nuomonės, tik kartais, kai laiko pritrūksta, ir aš vienas nusprendžiu, žmona klausia: „O ar pasitarei su manimi?“ Mudu jau dešimt metų kartu, susituokę, tiesa, dveji, atžalų dar neturime.
– Ar tikite, kad galima gyventi ilgai bei laimingai?
– Taip, nes dešimtmetis – jau nemažai. Svarbu pasitikėti vienam kitu, net jei ir kyla kokių problemų, kai yra pasitikėjimas, lengviau jas išspręsti.
Virginija Barštytė