Lietuva ir Lenkija: ar atversime naują kaimynystės politikos puslapį?
Nuo 2007 m., kai Lenkijoje į valdžią atėjo Pilietinės platformos partija ir užsienio reikalų ministru tapo Radoslawas Sikorskis, Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai nuosekliai prastėjo.
Žvelgiant atgal negalima nepastebėti, kad šviesaus atminimo prezidentas Lechas Kaczyńskis ir jo aplinka laikėsi nuosaikesnės ir palankesnės Lietuvai pozicijos bei nesiejo dvišalių santykių iš esmės tik su lenkų tautinės mažumos Lietuvoje klausimų sprendimu, kas dominavo Lenkijos Vyriausybės darbotvarkėje. Galima būtų ieškoti tikrųjų priežasčių, kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministrų įvardinta strategine partnere, kaimynė Lenkija neskubėjo įgyvendinti bendrų transporto ir energetikos projektų. Kam toks delsimas naudingas?
Tačiau po įvykusios tragedijos norėtųsi, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas įgautų daugiau pozityvumo. Todėl pirmiausia galvočiau, kodėl geresni santykiai su Lietuva turėtų būti naudingi ir Lenkijai.
Abipusė parama pasaulinėje arenoje bei vienijantys ekonominiai interesai
Kaip ir kitoms šalims, Lenkijai reikia paramos siekiant sustiprinti pozicijas savo iniciatyvoms Europos Sąjungoje ir NATO. Akivaizdu, kad santykiuose su Baltarusija bei Ukraina Lietuvos parama ir veikimas išvien gali padėti Lenkijai sustiprinti Vidurio ir Rytų Europos regiono lyderės įvaizdį. Mūsų parama Lenkijos politikai ES formatuose jai suteiktų ir regioninę dimensiją. Glaudesnis ryšys su Lenkija tikrai neapsunkintų, o greičiau pagerintų Lietuvos pozicijas ES viduje bei pasitarnautų santykiuose su JAV. Nors Lietuva ir Lenkija ES kontekste yra skirtingų kategorijų valstybės, galima rasti nemažai ES politikos sričių, dėl kurių abiejų šalių pozicijos sutampa. Tarp jų - ir užsienio politika, saugumo, gynybos klausimai. Su Lenkijos parama galime tikėtis ir efektyvesnės ES politikos rytinių kaimynių bei Pietų Kaukazo valstybių atžvilgiu. Nors, panašu, prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, Lietuvos ambicijos minimuose regionuose bus protingiau pasvertos, o galimybės - nepervertintos.
Nereikėtų pamiršti abiems šalims vienodai aktualios Kaliningrado srities problematikos (ypač tranzito sąlygų ir vizų politikos) bei ne mažiau svarbių ekonominių interesų. 2008 m. Lietuvos importas iš kaimynės siekė 7267,9 mln. Lt. Ir nors 2009 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos importas iš Lenkijos sumažėjo, jis vis tiek sudarė 9,9 proc. bendro Lietuvos importo. Iki 2009 m. balandžio 1 d. tiesioginės Lenkijos investicijos Lietuvoje sudarė 1973,4 mln. litų, o Lenkija užėmė 7 vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų dydį.
Lenkija mūsų valstybei yra būtina dėl transporto ir energetikos infrastruktūros plėtros. Bendrų projektų įgyvendinimas leistų Lietuvai susieti savo transporto infrastruktūrą su Vakarų Europa ir įsilieti į ES energetikos rinkas, kartu mažinant priklausomybę nuo Rusijos. Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis yra svarbi ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos valstybėms, ypač po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Nors 2006 m. pasirašytas susitarimas dėl Lenkijos ir Lietuvos elektros sistemų sujungimo, o 2007 m. Europos Komisijos pateiktame dokumente „Energetikos politika Europai“ bei Prioritetiniame jungčių plane šis projektas buvo paskelbtas vienu iš keturių prioritetinių projektų, pažangos per tiek metų jį įgyvendinant pasiekta nedaug.
Dar viena ir, panašu, amžina Lietuvos problema – dujos. Mūsų šalies dujotiekis nėra sujungtas nė su viena Vakarų Europos valstybe. Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sujungimas sudarytų galimybę importuoti dujas (ar suskystintas gamtines dujas) iš Šiaurės jūros, Kaspijos jūros baseino regiono, Šiaurės Afrikos, Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono valstybių. Nereikėtų pamiršti ir Lenkijos planų didinti dujų gavybą iš vietinių telkinių – kalbama, jog neseniai atrasti Lenkijos skalūnų dujų telkiniai gali būti tokie dideli, kad ES dujų atsargos padidėtų 47 proc., o tai būtų rimta alternatyva Rusijos dujų milžinei „Gazprom“.
Metas tirpdyti diplomatinius ledus
Keista, kad šie abiems šalims svarbūs ir ne tik pragmatizmu grįsti interesai buvo užgožti nors ir emociškai jautrių, tačiau tikrai ne pirmaeilių prioritetų. Nuolat populistiškai ir ypač prieš rinkimus lenkų politinių jėgų eskaluojamas Vilniaus ir Šalčininkų rajonų žemės grąžinimo lenkams klausimas yra ne lenkų tautinės mažumos, o visų Lietuvos piliečių problema. Tą reikėtų mandagiai, bet tvirtai pasakyti kaimynams ir pateikti statistiką: 2008 m. Vilniaus apskrityje buvo neatkurta 9,6 proc. (nuo piliečių prašymuose bei išvadose nurodyto ploto) visų nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius. Situacija sudėtingesnė Vilniaus rajone, kur dėl vykstančių teismo procesų, neparengtų detaliųjų planų ir daugybės kitų priežasčių neatkurta 25 proc. nuosavybės teisių.
Tebesitęsia diplomatinis ledynmetis ir tarp abiejų šalių užsienio reikalų ministerijų. Nors Vygaudą Ušacką, kuris, kaip kalba diplomatijos žinovai, asmeniškai nelabai sutarė su R. Sikorskiu, pakeitė mažiau „agresyvus“ Audronius Ažubalis, šie ledai neištirpo. Tam reikės aktyvių ir geranoriškų abiejų šalių diplomatų ir politikų pastangų. Momentas, kad ir liūdnas, tačiau tinkamas. Norėtųsi pagaliau praktikoje išvysti veikiantį, plačiai reklamuotą, vertybėmis grįstą Lietuvos užsienio politikos pragmatizmą. O nesinorėtų tik vieno – raganų medžioklės ir aiškinimosi, kuri šalis kuriai pirmoji užmynė ant nuospaudos. Žinoma, kaltųjų dėl prastos valstybių draugystės galima ieškoti ir vienoje, ir kitoje pusėje. Lietuviai, o ypač konservatoriai, mėgsta ieškoti kaltųjų, tačiau, ar tai padės išspręsti problemas? Atsakymas, manau, visiems aiškus.
Seimo opozicijos lyderis,
Darbo partijos frakcijos seniūnas
Vytautas Gapšys
